PRIVALOME SUMAŽINTI NEŽMONIŠKUS MOKESČIUS UŽ AUKŠTOJO MOKSLO STUDIJAS

Rimantas Vaitkus,
VU Tarptautinių reikalų prorektorius

Lietuva pirmauja ne tik pagal savižudybių skaičių. Remiantis agentūros Eurydice duomenimis, mūsų aukštojo mokslo studijos yra bene brangiausios Europoje. Mus lenkia tik Didžioji Britanija. Kaip tai atsitiko? Ką reiktų daryti, kad mūsų abiturientams aukštasis mokslas būtų prieinamas?

Aukštojo mokslo „reformos“ padariniai

Garsiai nuskambėjusi 2009 metų aukštojo mokslo „reforma“ iš tikrųjų mus grąžino dešimtmečiu atgal. Vėl, kaip ir prieš 10 metų, studentai imti rūšiuoti į mokančius ir nemokančius už mokslą. Tik šįkart tai padaryta, įvedus vadinamojo „studijų krepšelio“ metodiką. Atrodo, kad viskas labai paprasta – valstybė paskelbia, kiek gali finansuoti studijų vietų, o studentai konkuruoja dėl finansavimo. Gaus jį ar ne – tai priklauso nuo to, kaip abiturientas išlaiko baigiamuosius egzaminus, ir nuo to, kokią aukštąją mokyklą renkasi. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tai vadina reforma. Iš tikrųjų – tai nevykęs studijų finansavimo modelis, būdingas kai kurioms į Rytus nuo mūsų nutolusioms šalims.

Ši „reforma“ turi dar vieną ydą. Tokia laisvoji rinka paverčia aukštųjų mokyklų gyvenimą nuolatine kova už „krepšelius“. Vienos aukštosios mokyklos šioje konkurencinėje kovoje iš tikrųjų didelį dėmesį skiria kokybei ir pritraukia gabiausiuosius, kitos – orientuojasi į pinigus. Neturėdamos „krepšelių“, jos studentus vilioja kitaip: trumpinama studijų trukmė, lengvinamos studijų sąlygos. Dalis studijų virsta tikromis diplomų „kepyklomis“ – rudenį sumokėjai pinigus, po kurio laiko gausi diplomą. Jei nesistengi mokytis – pakartosi kelis kartus kursą, bet vis tiek jį gausi, tiesa, papildomai susimokėjęs. Trečios pradeda studijas pagal patrauklias studijų programas, nors tam nėra nei sąlygų, nei tinkamo personalo. Tiesa, po kurio laiko išorinis studijų programų vertinimas galbūt parodys, kad studijos nekokybiškos. Bet iki tol bus išleistos kelios studentų laidos, turėdamos abejotinos vertės aukštojo mokslo kvalifikacijos pažymėjimus. Iš visos šios „reformos“ išlošė privačios aukštosios mokyklos, kurios iki šiol galėjo gauti studijų „krepšelius“, t.y. valstybės biudžeto lėšas.

Sumažėjęs priėmimas į studijas ir to pasekmės

Skaudžiausiai „reformos“ pasekmes pajuto universitetai. 2008 metais į juos buvo priimama per 16 tūkst. pirmakursių, dabar – tik 9 tūkst. Tada dalis studentų mokėjo fiksuotą studijų įmoką – 520 Lt per semestrą, kiti studijavo nemokamai. Ši suma dabar atrodo juokinga, nes nepatekę į valstybės finansuojamas vietas studentai turi mokėti nuo 5 iki 18 tūkst. Lt per metus. Nesunku paskaičiuoti, kad už tokią sumą, kuri susikaupia per 4-6 studijų metus, jauna šeima galėtų įsigyti gyvenamąjį būstą. Štai ir bėga dalis mūsų abiturientų ten, kur tikisi geresnių studijų sąlygų. Nors Didžiojoje Britanijoje studijų kainos ir didesnės, bet šios šalies universitetų diplomai labiau vertinami. Be to, lanksti studijų paskolų sistema, kada paskola grąžinama per mokesčius, paverčia mūsų išeivius šios valstybės skolininkais. Akivaizdu, kad šios skolos iš lietuviškos algos negrąžinsi. Todėl absolventas liks ten, kur studijavo, o mes prarasime darbščias rankas, jų protą ir energiją. Išvažiuoja bene patys geriausieji.

Dalies studentų neteko ir kolegijos. Universitetų sektoriuje privačiuose universitetuose mokosi palyginti nedaug studentų. Tuo tarpu privačių kolegijų daugiau, o studijų „krepšelis“, t.y. mokesčių mokėtojų lėšos, iki šiol pateko ir joms. Tiesa, tai bus sustabdyta nuo 2012 m., nes tokia Mokslo ir studijų įstatymo nuostata pernai pripažinta antikonstitucine.

Liberalai ir konservatoriai, priimdami įstatymą, numatė, kad mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatai neatspindi gero mokymosi aukštojoje mokykloje, todėl buvo įvesta rotacija, turinti vykti po dvejų studijų metų. Pirmoji tokia rotacija įvyko praėjusiais metais. Konstitucinis Teismas nustatė, kad šis terminas per ilgas, todėl 2012 m. sausį priimtos įstatymo pataisos jį sutrumpino. Tačiau rotacija turi kitą ydą – jei studentas išskristų iš valstybės finansuojamos vietos, vargu, ar būtų pajėgus toliau mokėti už studijas savo lėšomis, juk stodamas jis tikėjosi studijuoti nemokamai. Tikėtina, kad dalis šių studentų paliks aukštąją mokyklą (ypač fizinių, technologinių mokslų studijų), o valstybės investicijos pradings.

Fiksuoto dydžio įmokos privalumai

Tenka pripažinti, kad valstybė šiuo metu nėra pajėgi visiškai finansuoti aukštojo mokslo studijas, nebent dar kartą smarkiai pakiltų mokesčiai, ir į biudžetą būtų surenkama daug lėšų. Akivaizdu, kad praskolinta šalis to tikėtis artimiausiu metu negali. Skolos nuo 14 mlrd. Lt per trejus pastaruosius metus išaugo iki 40 mlrd. Lt. Eiti tuo keliu, kurį pasirinko liberalai – mažinti priėmimą – taip pat negalima dėl augančios emigracijos. Negalime ir didinti studijų kainos, nes mūsų gyventojai paprasčiausiai jau nebėra mokūs. Tiesa, galėtume pritraukti papildomų lėšų privilioję studentų iš užsienio. Tačiau naivu tikėtis, kad tai įvyks labai greitai. Net geriausius rezultatus šioje srityje pasiekę universitetai užsieniečius skaičiuoja tik šimtais, o ne tūkstančiais. Mūsų konkurentai – tie patys britai, prancūzai, vokiečiai, turintys gilias aukštojo mokslo tradicijas, aukštą prestižą. Iš visų šalies universitetų tik Vilniaus universitetas patenka tarp 600 geriausių pasaulio universitetų, kitų nėra net tūkstantuke.

Vadinasi, problemą dėl papildomų lėšų studijoms turime spręsti kitaip. Turėtume grįžti prie fiksuoto dydžio įmokos idėjos, t.y., nustatyti, kad dalis studentų, kurių mokymosi rezultatai nėra tokie geri, turėtų mokėti nedidelę įmoką, nepriklausomai nuo studijų programos. Tie, kurie neturi ir tokių pinigų, galėtų imti paskolą iš Valstybinio studijų fondo (bet ne komercinių bankų, kaip dabar). Tiesa, įmokos dydis, vis dėlto, būtų didesnis negu buvo 2002-2008 metais, tačiau per metus jis neturėtų viršyti vieno vidutinio mėnesinio atlyginimo (dabar – 2000 Lt). Mano nuomone, tai palyginti nedidelė suma, kurią gali per metus sukaupti studento šeima. Nuo įmokos reiktų atleisti našlaičius, kitus socialiai remtinus studentus, ir, kaip reikalauja Konstitucija – gerai besimokančius.

Fiksuoto dydžio studijų įmokas turi daug Europos šalių, vienur jos didesnės, kitur – mažesnės. Savo ekonominio augimo metais Airija buvo atleidusi nuo jos visus studentus, tačiau dabar vėl grįžtama prie šios minties. Kita vertus, tokia įmokų sistema formuotų valstybės užsakymą ir galėtų reguliuoti priėmimą, atiduodant ne į „visagalės“ rinkos ir studento rankas, o nukreipiant studentus ten, kur labiausiai reikia valstybei. Iš kitos pusės, jei tos krypties ar tokios studijų formos valstybės užsakymo nėra, aukštosios mokyklos galėtų priimti studentus į mokamas vietas. Šiuo atveju gerai besimokančiųjų studentų nemokamų studijų laidavimą galėtume įgyvendinti vėliau grąžindami studentui kaip mokesčių permoką, panašiai kaip grąžinama lėšų dalis už gyvybės draudimą, anksčiau – kompiuterių įsigijimą.

Mano nuomone, viskas priklauso nuo valdžios politinės valios. Aukštasis mokslas tikrai negali būti ta vieta, kur vykdomi abejotini eksperimentai. Nuo universitetų, kolegijų sėkmės priklauso mūsų tautos, mūsų valstybės likimas. Privalome sumažinti nežmoniškus mokesčius už studijas. Tai būtina padaryti visos Lietuvos ateities vardan.