LSDP pirmininko pranešimas Tarybai

Gerbiami LSDP Tarybos nariai, bičiuliai!

Vos dešimt mėnesių liko iki naujų Seimo rinkimų.
Mūsų laukia labai įtemptas ir svarbus metas, kai būtinas visų partijos narių susiklausymas, vieningas, nuoseklus ir kryptingas darbas. Apie tai jau buvo kalbėta lapkričio 30 d. Kauno rajone vykusiame Lietuvos socialdemokratų partijos valdybos narių pasitarime su partijos bičiuliais savivaldybių merais, vicemerais, LSDP skyrių pirmininkais. Tai akcentuoti norėčiau ir šiandien. Trypčioti vietoje laiko nebėra. Nuo to, kiek pastangų įdėsime, kaip sugebėsime dirbti, priklausys mūsų rezultatai Seimo rinkimuose. O nuo rinkimų rezultatų priklausys, kokią turėsime valstybę.

 
Ar valstybę, kuri toliau skurdinama, išsivaikščiojanti, priešinama su kaimynais, klampinama į skolas, prarandanti konkurentabilumą, painiojama į abejotinus mokestinius eksperimentus? Ar vis dėlto valstybę, pagrįstą darnaus vystymosi ir socialinio teisingumo principais. 

Mes turime aiškiai pasakyti, kad į Seimo rinkimus einame siekdami juos laimėti. Tai turi žinoti ir mūsų oponentai, ir galimi partneriai, ir, žinoma, rinkėjai. Mes einame laimėti, nes siekiame pakeisti susiklosčiusią situaciją. Mes turime išsamią programą, kompetentingą komandą, turime didžiulę patirtį, žinome, kaip ją efektyviai panaudoti. Ir tai ne deklaratyvūs tvirtinimai, o teiginiai, paremti faktais. LSDP yra politinė jėga, kuri yra visiškai pasiruošusi prisiimti atsakomybę už šalį ir puikiai žino tos atsakomybės kainą. Esu įsitikinęs, kad šiandien, kaip niekada, Lietuvos valstybei reikia socialdemokratinių idėjų, kurios užfiksuotos mūsų programoje ir kurias mes nuosekliai siekiame įgyvendinti.

Krizės krečiamame pasaulyje socialdemokratinės idėjos išgyvena renesansą. Vis daugiau kalbama apie valstybės vaidmenį rinkos ekonomikoje, akcentuojamas dėmesys socialinei apsaugai, viešajam sektoriui.

Krizės akivaizdoje valstybės, kaip perskirstytojo, vaidmuo nebeginčijamas net pačių liberaliausių ekonomistų. Visi sutinka, kad rinka neišspręs visų visuomenės raidos problemų. Plačiai pripažįstama, kad nereguliuojama rinka gali tapti žalinga. Tai įrodo ir verslo piktnaudžiavimai, kuriuos matome mūsų šalyje: pradedant darbuotojų išnaudojimu, baigiant monopolinio pobūdžio karteliniais susitarimais.

Džiugu, kad apie tai jau pradedama šnekėti viešai. Tą aš pastebiu važinėdamas po Lietuvą, bendraudamas su žmonėmis. Žinoma, yra ir pesimizmo, nusivylimo, apatijos. Nemaža dalis žmonių yra pasimetę, praradę viltį. Daug išvažiuoja ieškodami geresnio gyvenimo. Tačiau stiprėja ir kita, pozityvi tendencija.
Vis daugiau atidžiau klausančių, klausiančių, norinčių išgirsti, išsiaiškinti. Jie pasiryžę imtis iniciatyvos, nori kažką keisti – tiek savo, tiek valstybės gyvenime. Ir mes pasirengę jiems padėti, būti kartu su jais. Tai – mūsų pareiga. Tik kartu mes galime išvesti šalį iš krizės, kurią savo neatsakingais sprendimais dar pagilino nenuosekli, chaotiška, socialiai nejautri valdančiųjų politika. 
Aišku, tai nėra lengvas uždavinys. Pasaulinė krizė nesibaigė, Europoje ir euro zonoje vyksta labai komplikuoti procesai, kurių poveikis jaučiamas ir Lietuvoje. Tačiau mūsų krizė, skirtingai nuo krizės, pvz., Estijoje ar Lenkijoje, turi savo specifinių bruožų. Pirmiausia todėl, kad (tai jau esu sakęs ne kartą) Lietuvoje susidūrėme ne tik su pačia krize, bet ir su ne mažiau skaudžiomis krizės suvaldymo apraiškomis. Valdančiųjų pasirinktas būdas įveikti krizę didžiumai mūsų šalies gyventojų tapo katastrofa.  
Ir tai atsitiko dėl neapgalvoto, neadekvataus, daugeliu atžvilgiu klaidingo, prie pavojingų socialinių bei ekonominių pasekmių atvedusio šalies valdymo, kurį jau trejus vykdo valdančioji koalicija bei konservatorių vadovaujama Vyriausybė.
Visus tuos trejus metus mes aktyviai kritikuojam valdančiuosius, kartu siūlydami savo sprendimus. Per 20 minučių neįmanoma išsamiai įvertinti valdančiųjų veiksmus visose srityse, todėl apsiribosiu tik keliais apibendrinimais.

Viena iš didžiausių konservatorių Vyriausybės bėdų – tai strateginio planavimo trūkumas. A.Kubiliaus Vyriausybė iš pat pradžių nuėjo ne ekonomikos skatinimo, gamybos stimuliavimo, darbo vietų išsaugojimo bei naujų kūrimo linkme, o beatodairiško taupymo ir karštligiško skolinimosi keliu. Tai buvo netoliaregiška, strateginiu požiūriu ydinga politika. Visas problemas buvo mėginama spręsti skolintais pinigais, kurių didžioji dalis buvo panaudojama „pravalgymui“ bei ankstesnių skolų grąžinimui, o  krizės našta buvo sukrauta ant žmonių pečių. 
A.Kubiliaus politika taupyti (pirmiausiai, verslo ir socialiai pažeidžiamų gyventojų sąskaita), skolintis (toli gražu, ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis) ir laukti, kad pagerės finansinė ekonominė situacija pasaulyje ir Europoje dėsningai atvedė prie skaudžių pasekmių. Taupant žmonių ir verslo sąskaita katastrofiškai padidėjo socialinė atskirtis ir išsiplėtė šešėlinė ekonomika, nors jos suvaldymas buvo vienas svarbiausių konservatorių ir liberalų Vyriausybės prioritetų. 
Laukimas, kad bendras ES ar pasaulio ekonominės situacijos pagerėjimas „ištemps“ ir Lietuvos ekonomiką, nepasiteisino. Tas „gumos tempimas“ apribojo Vyriausybės iniciatyvą ir atvedė prie pačiai Vyriausybei netikėto ekonomikos augimo prognozių peržiūrėjimo.

Tačiau ar galėjo būti kitaip? Santykinis ekonominės situacijos pagerėjimas metų viduryje buvo susijęs su eksporto rinkų atsigavimu. Euro susvyravimas, suprastėjusios pasaulinės ekonomikos tendencijos kirto per eksporto rinkas ir pasirodė, kad visas augimas turėjo labai netvirtą pamatą. Čia dar prisidėjo banko „Snoras“ bankrotas, kuris, tiesą pasakius, taip pat yra ilgo „gumos tempimo“ ir spręstinų problemų atidėliojimo rezultatas.

Dar visai neseniai valdantieji džiaugėsi krizės pabaiga ir kalbėjo apie kone sparčiausiai ES kylančią ekonomiką. Žmonės nedrąsiai tikėjosi, kad šnekos apie gerėjančią ekonominę bei finansinę padėtį bent kiek atsispindės jų realiame gyvenime. Kaip ir reikėjo tikėtis, taip neatsitiko. Kalbos apie gerėsiantį gyvenimą taip ir liko tuščiomis kalbomis.
Kita esminė konservatorių Vyriausybės bėda – socialinė nejautra. A.Kubiliaus Vyriausybė visą tą laiką užsiėmė tik skaičiais, biudžeto eilutėmis ir nematė realių žmonių, jų problemų. Per trejetą konservatorių Vyriausybės valdymo metų ji nė karto taip ir neįsiklausė į visuomenės nuomonę, nepasinaudojo šalies specialistų patarimais. A.Kubiliaus komanda ignoravo specialistų siūlymus, visuomenės nuomonę ir tą naktį, kai buvo paskubomis nuspręsta vykdyti mokesčių reformą, o paskui teko kai ką joje grąžinti atgal. Nekreipė dėmesio ir vėliau, kai buvo mažinamos pensijos, socialinės išmokos, paminti teisėti tėvų, auginančių vaikus, lūkesčiai.

Galima drąsiai tvirtinti, kad konservatorių politika nukreipta prieš žmogų. Mažinami atlyginimai, išmokos vaikus auginančioms motinoms, pensijos. Vyriausybės politika, orientuota į beatodairišką taupymą ir brangų skolinimąsi, o ne į gamybą, jos plėtros skatinimą, darbo vietų išlaikymą ir kūrimą, trukdo ekonomikai augti ir plėstis. Dėl to ženkliai išaugo socialinė atskirtis, kuri auga toliau. Jau dabar sociologinių tyrimų duomenimis 25 proc. turtingiausių mūsų šalies piliečių valdo 40 proc. viso turto Lietuvoje, o 25 proc. vargingiausiųjų turi tik 5 proc. to turto. Skaičius žmonių, atsidūrusių prie skurdo ribos, katastrofiškai didėja.

Valdantieji konservatoriai ir liberalai toliau vykdo sunkiausiai gyvenančių žmonių skurdinimo politiką. Artėjant naujo biudžeto svarstymui, A.Kubiliaus Vyriausybė pradėjo šnekėti apie antrąją krizės bangą. Gąsdindami nauja krize valdantieji siekia taupymo priemones paversti nuolatinėmis.  Atstatytas pensijas, kurios ir toliau išliks vienos mažiausių ES, „suvalgys“ šildymo kainos ir toliau brangstantis maistas.

Kai tvirtinama, kad konservatorių ir liberalų Vyriausybės vykdyta finansų politika neva leis Lietuvai lengviau išgyventi antrąją krizės bangą, sąmoningai nutylima, kieno sąskaita mėginama spręsti visas  problemas. Visa tai – gyventojų sveikatos, saugumo, gerovės sąskaita.
Visos konservatorių Vyriausybės ir apskritai valdančiųjų bėdos tarsi veidrodyje atsispindėjo formuojant 2012 m. biudžetą, svarbiausią metų dokumentą. Formuojant biudžetą iš pat pradžių buvo mėginama išvengti viešų diskusijų. Nors pagal nustatytą procedūrą biudžetų formavimas prasidėjo dar gegužės mėnesį, likus savaitei iki svarstymų Vyriausybėje, įstatymų projektai dar nebuvo paskelbti viešai. Tai, beje, jau tapo ydinga šios Vyriausybės tradicija.
Jau dabar akivaizdu, jog turėsime labai „liūdną“ kitų metų biudžetą, kuris didele našta guls ir ant naujosios Vyriausybės pečių. Valdančiųjų noras pasipuikuoti ir trimituoti Europai, jog mūsų deficitas sieks mažiau 3 proc. yra negarbingas, nes nutylima, kokiu būdu ir kieno sąskaita tai daroma. Daugelyje Europos valstybių biudžeto deficitas siekia 4 – 5 proc. ir didelės tragedijos čia nėra. Manau, kad tai – tiesiog skaičių ir propagandinių rodiklių vaikymasis, užuot galvojus apie Lietuvos žmones.

Ne mažiau akivaizdu, kad Finansų ministerija ir Vyriausybė nepamatuotai optimistiškai vertino kitų metų ekonominę situaciją, biudžeto pajamas ir pernelyg vėlai pakoregavo prognozes. Toks nepagrįstas prognozavimas ir pavėluota prognozių korekcija (neva laukta Europos Komisijos ar kitų institucijų vertinimų) sukėlė politinę įtampą šalyje ir nereikalingą blaškymąsi svarstant biudžetą. Tai liudija akivaizdžią kompetencijos stoką, negebėjimą savarankiškai analizuoti pasaulio ekonominių procesų.

Dabar jau galima drąsiai pasakyti, kad kitų metų biudžetui esminį poveikį turi Vyriausybės klaidos ir nepadaryti darbai. Tarp jų – nepradėta būsto renovavimo programa (jos galimas efektas būtų apie 40 proc. nuo maždaug 1 mlrd. Lt. metinės darbų apimties; papildomai reikėtų įvertinti mažesnes socialinės išmokas dėl mažesnio nedarbo, kompensacijų socialiai remtiniems ir kt.; viso daugiau kaip 0,4 mlrd. Lt arba 0,4 proc. BVP).

Pernelyg didelė arogancija ir nesugebėjimas adekvačiai vertinti krizės poveikį lėmė rizikingą ir brangų skolinimąsi finansų rinkose. Tai padidins kitų metų išlaidas papildomais 0,6 mlrd. Lt arba 0,6 proc. BVP (skola per tris metus padidėjo daugiau kaip 20 mlrd., skolintasi vidutiniškai už 6 proc. vietoje 3 proc., pvz., iš TVF). Kaip žinome, nepaisant šios Vyriausybės planų pasiekti biudžeto deficitą mažiau 3 proc. nuo BVP, tarptautinė reitingų agentūra „Fitch Ratings“ sumažino Lietuvos kaip ir Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Latvijos skolinimosi reitingų perspektyvą.

2012 m. Lietuvai teks išgyventi skolų grąžinimo piką. 2011 m. reikėjo grąžinti 3,8 mlrd. Lt, o kitąmet – net 6,4 mlrd. Lt. Artimiausius dvejus metus 2002–2006 m. išplatintoms euroobligacijoms išpirkti reikės skirti po 3,5 mlrd. Lt. Vien iki šių metų sukauptas skolas atidavinėti teks iki 2035 m., o juk Vyriausybės patvirtintose 2011–2014 m. skolinimosi ir skolos valdymo gairėse numatyta, kad artimiausius dvejus metus teks skolintis po 9–9,5 mlrd. Lt. 2010 m. pasiskolinta 11,9 mlrd. Lt, o vien palūkanų sumokėta 1,7 mlrd. Lt. Net stabilizavusis skolai jos kasmet sudarys apie 2 proc. BVP. Dar vienas grėsmingas rodiklis – skolos santykio su BVP dydis vien per 2010-uosius padidėjo 8,7 proc.

Bendra Vyriausybės neadekvačių sprendimų kaina – apie 1 mlrd. Lt. arba 1 proc. BVP didesnis deficitas. Ar tai daug ar mažai? Aritmetika paprasta. Jei tokie Vyriausybės sprendimai nebūtų priimti, praeitais metais nebūtų reikėję mažinti pensijų.
Dabar gi, ieškodama, kaip uždengti milijardo litų skylę kitų metų biudžete Vyriausybė vėl bandė atsigręžti į pensininkus, ketindama jiems grąžinti tik pusę kitąmet numatytos sumos. Tai netinkamas ir neteisingas žingsnis. Konservatorių valdžia, drastiškai keldama mokesčius, karpydama algas ir socialines išmokas, pirmiausia sprendžia savo nekompetencijos padarinių problemas.

Planuojant ir naudojant ES lėšas, turi būti aiškiai suvokiama, kad šios lėšos būtų nukreiptos į ilgalaikį ekonomikos skatinimą. Būtent tai sukuria naujas darbo vietas ir duoda didžiausią ilgalaikę kapitalo grąžą valstybei. Tai, o ne ES lėšų įsisavinimo procentas, kuo bando girtis valdantieji, turi būti pagrindiniai kriterijai naudojant ES lėšas.

1 mlrd. Lt. panaudotas infrastruktūros plėtrai tiesiogiai sukuria 5 tūkst. darbo vietų. Viena tiesiogiai sukurta darbo vieta, netiesiogiai sukuria dar 4-5 darbo vietas. Antra vertus, Lietuva turi nemažą dalį lėšų ES biudžeto naudoti naujoms technologijoms, inovacijoms įdiegti. O šiandien vyraujanti praktika yra kuo greičiau panaudoti lėšas ir atsiskaityti už jas ES, padedant „paukščiuką“.
Negalima ilgiau taikstytis su netvarka energetikos sektoriuje. Neefektyvus Energetikos ministerijos darbas, vienos partijos įsivaizdavimus atitinkanti „Energetikos strategija“, parengta nesitarus su šios srities specialistais, milžiniškas lėšas kainuojantys abejotini projektai, neatidėliotinų darbų „marinavimas“ – visa tai verčia galvoti apie asmeninę politikų atsakomybę. Neapgalvota politika energetikos srityje, dirbtinis priešų ieškojimas veda prie didesnių kainų už energetinius resursus ir mūsų šalies konkurencingumo mažėjimo.

Stebint tokius valdančiųjų veiksmus, kyla labai didelė abejonė, ar jie supranta, kas laukia Lietuvos energetikos ateityje. Ar jie bent įsivaizduoja, kiek tariamų energetikų eksperimentai kainuos Lietuvos žmonėms?
Šių metų rudenį aktyviai LSDP dalyvavo rengiant mokslinę konferenciją, kurioje dalyvavo energetikos specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai bei politikai. Konferencijos metu buvo ne tik išsakyta daug priekaištų Vyriausybei dėl energetikos politikos, bet ir pasistengta konstruktyviai aptarti, kokia turėtų būti Lietuvos ateitis energetikos srityje, kokios galimos permainos ir ateities vizijos, leisiančios eiliniam Lietuvos piliečiui kvėpuoti bent kiek laisviau ir optimistiškiau. Reikia tartis su ekspertais, įvertinti žmonių poreikius, neignoruoti visuomenės nuomonės. LSDP laikosi būtent tokios konstruktyvios pozicijos energetikos srityje.

Didžiulės problemos išlieka švietimo srityje.  Dabartinė švietimo ir mokslo politika netenkina ne tik pačių besimokančiųjų bet ir švietimo bei mokslo darbuotojų. Krepšelizacijos politika patyrė fiasko, mėginimai jungti autonomijos principais besivadovaujančias aukštąsias mokyklas įnešė sumaištį ir netikrumą. LSDP laikosi principo, kad investicijos į žmogų – svarbiausias socialinės gerovės plėtros kelias, o švietimas ir mokymasis visą gyvenimą – visuomenės pažangos būdas. Reikia užtikrinti, kad valstybės užsakymas aukštajai mokyklai valstybės biudžeto lėšomis parengti atskirų sričių specialistus būtų pagrįstas pamatuotomis prognozėmis, subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu. Gerai besimokantiems piliečiams turi būti laiduojamas nemokamas išsilavinimas valstybinėse aukštosiose mokyklose. Aukštasis mokslas privalo būti vienodai prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o ne pagal piniginės storį. Tai konstituciniai principai, kurių laikysis LSDP.

Ne geresnė situacija sveikatos apsaugos sektoriuje. Sveikatos sistemos pertvarka vyksta jau dvidešimtmetį, tačiau dabartinės Vyriausybės sprendimai dėl atskirų ligoninių uždarymo, atskirų paslaugų nefinansavimo yra aiškiai nepamatuoti, sukeliantys problemų tiek pacientams, tiek ir medikams. Socialdemokratų nuomone, reforma turi būti koreguojama, tik tada bus galima žengti toliau. Lietuvos gyventojų sveikata turi būti prioritetas. Reforma negali vykti dėl reformos, pacientai neturi kentėti dėl eksperimentų su pirminės priežiūros sistema ar ligoninių tinklo optimizavimu. Netvarka, kai žmonės, kuriems reikia neatidėliotinos pagalbos, priversti mėnesiais laukti priėmimo pas gydytoją ar valandų valandas trintis eilėse. Dėl Vyriausybės nesugebėjimo tvarkytis Lietuva jau jaučia gydytojų stygių. Neapgalvota politika užvėrė duris Lietuvos medikams, bet atvėrė vartus jiems išvykti ir užsidirbti užsienyje, kur mūsų specialistai yra labiau vertinami ir kviečiami. Apmaudu, kad Vyriausybės programoje nėra numatyta jokių priemonių panašioms problemoms spręsti.

Kokios gi  būtinos antikrizinės priemonės?

Būtina vykdyti aktyvią investicinę bei mokestinę darbo vietų kūrimo politiką, jaunimo užimtumo programas, kovos su nedarbu programas.

Būtina kurti investicijų strategiją, atsižvelgiant į metų ekonominę situaciją, numatant pokyčius, vertinant efektą ir pan., nustatant ekonomiškai pagrįstus prioritetus.
Taip pat reikia užtikrinti pramoninių parkų plėtrą, modernių bei efektyvių technologijų skatinimą, efektyvią daugiabučių renovaciją – t.y. pakeisti daugiabučių renovacijos modelį, valstybei perimant visą riziką bei priežiūrą, numatant išlaidų padengimo šaltinį iš Europos investicinio fondo, ES ir valstybės biudžeto asignavimų.

Energetikoje turi būti aiškiai išskirtas prioritetas – kryptinga žalios energetikos išvystymas siekiant sumažint priklausomybę nuo importuotų energetinių išteklių Šiam tikslui turi būti sukurtos specialios programos panaudojant   ES paramos lėšas.
Finansų rinkos priežiūra yra vienas svarbiausiu valstybės prioritetu. Kredito įmonių, „hedge“ ir kitų privataus kapitalo fondų veiklos priežiūra bei kontrolė, spekuliacijų ribojimas, skaidrumo užtikrinimas bei „burbulų“ kontrolės ir perspėjimo sistemos sukūrimas – yra labai aktualus uždaviniai ne tik Lietuvai, bet ir visai ES.

Būtinos verslo skatinimo programos, kuriose turi būti numatoma imtis skubių priemonių sutvarkant pramonės, investicinių procesų, statybų kreditavimo sistemą, kuri leistų atgaivinti šių sektorių veiklą; sudaryti palankesnes mokestines sąlygas naujai steigiamoms įmonėms, peržiūrėti smulkaus ir vidutinio verslo pajamų apmokestinimo mokesčiais tarifus bei sąlygas, numatant jų lengvinimą etapais aiškiai apibrėžtoje perspektyvoje; mokesčių lengvatos naujų darbo vietų kūrimui bei atnaujinimui; skatinti darbdavius (per mokesčius, atidėjimus ir pan.) verčiau mažinti darbuotojo krūvį ir darbo valandų per savaitę skaičių, nei mažinti etatus; didinti minimalų atlyginimą iki 50 proc. vidutinio mėnesinio šalies atlyginimo.

Viešojo sektoriaus išlaidų optimizavimas (skirtingai nuo valdančiųjų vykdomo nekompetentingo taupymo), kuris tampriai susijęs su šio sektoriaus modernizavimu – t.y. visoms ministerijoms, ateityje ir savivaldybėms,  diegti valdžios institucijų veiklos rezultatų monitoringą per strateginio valdymo rodiklių sistemą; viešųjų pirkimų perkėlimas į internetą; e-sąskaitos ir kt.

Dar vienas labai svarbus prioritetas – kova su šešėline ekonomika – kaip didžiulis rezervas papildomų pajamų į biudžetus gavimui, kaip ekonominėmis taip ir administracinėmis priemonėmis.

LSDP rengia regioninės plėtros programą, panaudojant 1 mlrd. litų smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti regionuose. Esu įsitikinęs, kad be smulkaus ir vidutinio verslo atkūrimo Lietuvoje greito ekonominio atsigavimo pasiekti neįmanoma. Numatoma programa ir žemės ūkio politikos pertvarkai.

Kiekvienas žmogus gyvenantis bet kurioje valstybėje nori didesnio solidarumo ir teisingumo. Tai yra ilgalaikis procesas ir tame procese turi dalyvauti kiekvienas žmogus, suvokdamas, kad jis pats asmeniškai turi prisidėti prie solidarumo kūrimo. Minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimas prisideda prie to solidarumo įgyvendinamo. Tačiau reikėtų kelti ne tik MMA, bet ir didinti neapmokestinamą minimumą. Šis žingsnis fiskaliniu požiūriu sukeltų tam tikrą finansinį trūkumą, gal keliems mėnesiams. Tačiau vertinant netiesioginiu ekonominiu požiūriu, tai stimuliuotų ekonomikos plėtrą, nes padidėtų vidaus vartojimas, padidėtų prekių ir paslaugų gamyba, nukreipta į vidaus vartojimą. Tai teigiamai atsilieptų darbo rinkai, o po 5-6 mėnesių padidėtų pajamos į biudžetą.

Kodėl Lietuvoje gaunančių socialines pašalpas skaičius per 3 metus išaugo daugiau nei 6 kartus (2008 m. pašalpas gaudavo daugiau 37 tūkstančiai žmonių, dabar – daugiau nei 238 tūkstančiai)? Didelė dalis žmonių iš tikrųjų nuskurdo, o kita dalis dėl verslo formų suvaržymo atsisakė verslo ir pasirinko paramą. Žmonėms jau nėra gėda tapti išlaikytiniais. Reikia kuo greičiau keisti tokį požiūrį, kuris yra pragaištingas valstybei.

Socialdemokratų siekis yra grąžinti vyriausybės politikai tikslą tarnauti visai visuomenei, o ne pataikauti kuriai nors socialinei grupei. Socialinis teisingumas kaip solidarumas turi remtis visuomenės interesu.
Socialiai teisinga politika turi skatinti viduriniosios klasės ekonominį ir politinį augimą. Be stiprios viduriniosios klasės bus ne Lietuva, o „dvi Lietuvos“. Būtent solidarumo politika turi įveikti šią priešpriešą.
Socialdemokratai, atstovaudami dirbančiųjų interesams, atstovauja ir socialiai remtinų žmonių interesams. Solidarumo politika reikalauja solidarumo mokesčių.
Būtinas nekilnojamojo turto mokestis. Nekilnojamojo turto apmokestinimas (tai LSDP programinis siekis) leistų ir įgyvendinti socialinį teisingumą, ir juntamai papildyti valstybės biudžetą. Tačiau nekilnojamojo turto mokestis neturi pažeisti eilinių piliečių interesų. Mokesčio mokėjimas turi priklausyti nuo to turto vertės ir dydžio. Toks mokestis nestabdo ekonominės plėtros, tačiau skatina nekilnojamojo turto rinką, bent iš dalies didina perskirstymą per biudžetą, išryškina galimus fiktyvius turto perleidimo atvejus.
Taip pat reikalingas prabangos mokestis. Jis svarbus socialinio teisingumo požiūriu ir turi gal net ne tiek ekonominę, kiek politinę reikšmę. Socialdemokratų požiūriu būtina įvesti prabangaus turto mokestį. Dabar matome, kaip prabangos mokestis stringa Seime, bandoma apmokestinti ir transporto priemones, nes viskas daroma paskubomis, nesprendžiant  mokesčių politikos kompleksiškai, neįvertinant tokių sprendimų efekto, administravimo kaštų bei pasekmių.

Socialdemokratai seniai pasisako už progresinius mokesčius. Mūsų pateiktas gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimas, įvedant progresinius mokesčius, deja, guli užkonservuotas Seimo komitetų stalčiuose. O mes siūlėme progresinių tarifų sistemą, pagal kurią pajamų dalis (ne tik darbo, bet ir kitų pajamų), viršijanti 4 tūkst. Lt. per mėnesį (tik dalis, o ne visi 4 tūkst. Lt.), būtų apmokestinta  33 proc., o dalis, viršijanti 10 tūkst. Lt., būtų apmokestinta 40  proc. mokesčių tarifu. Tokiu būdu į biudžetus, ypač savivaldybių, būtų surinkta ne mažiau 300 mln. litų papildomų  pajamų,  sumažėtų katastrofiškai padidėjęs skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas turinčių asmenų. Tokia mokesčių politika prisidėtų prie viduriniosios klasės augimo. Seime, skubomis,  įregistruotas naujas progresinių mokesčių įstatymo projektas, kurio svarstymas numatomas pavasario sesijoje. Manau, tai yra gera proga grįžti prie mūsų progresinių pajamų mokesčių pasiūlymų, kompleksiškai apjungiant su MMA bei turto mokesčių pasiūlymais.

Būtina atsižvelgti į prioritetines sritis. Tai ypač svarbu formuojant deficitinį šalies biudžetą. Siūlymas 4 proc. mažinti visas biudžeto išlaidas nėra nei racionalus, nei protingas sprendimas. Pirmiausia, reikia tinkamai susidėlioti prioritetus, pagal juos surikiuoti programas, įvertinti jų svarbą, savo galimybes bei resursus ir tik tada spręsti jų finansavimo klausimus.

Konservatoriai ir liberalai, siūlydami biudžeto projektą, ima blaškytis, jie nesugeba surasti sąlyčio taškų vertybių atžvilgiu, nebevykdo savo pačių Vyriausybės programos nuostatų, chaotiškai teikia Seimui įvairias mokesčių įstatymų pataisas, kurios prieštarauja viena kitai. Bandymas prastumti neracionalius pasiūlymus veda mūsų valstybę į dar didesnį ekonominį chaosą. Socialdemokratai negali pritarti tokiam biudžeto projektui, kuriame nėra progresinių mokesčių įstatymo, prastai paruošta dalis dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir iki 1000 Lt nedidinamas minimalus atlyginimas.
Reziumuojant, galima pareikšti, kad  mūsų ekonominė politika turi būti efektyvi investicinė bei mokestinė darbo vietų kūrimo politika, sugebanti sudaryti sąlygas ekonomikai stabiliai augti  ir kurios prioritetai būtų nedarbo mažinimas, mokesčių sistemos pertvarka į verslo augimą skatinančią sistemą, žalios energetikos išvystymas, finansinio stabilumo užtikrinimas bei kova su šešėline ekonomika taikant kaip ekonomines, taip ir administracines priemones.

Mūsų Centrinis rinkimų štabas jau dirba rinkimų ritmu. Tikimės greitai pamatyti konkrečius Centrinio štabo siūlymus dėl agitacinės kampanijos. Delsti negalima! Kiekvieno rinkimų štabo uždavinys – mobilizuoti mūsų partinį aktyvą, rinkimų komandas komandiniam darbui. Būtina aktyviai kviesti žmones balsuoti už socialdemokratų partiją ir jos kandidatus, pasitelkiant konkrečius pavyzdžius aiškinti mūsų programines nuostatas. Čia labai svarbus pačių LSDP kandidatų vienmandatėse ir daugiamandatėse apygardose vaidmuo. Jie turi nuolat bendrauti su skyrių rinkimų štabais, organizuoti susitikimus rinkėjais, argumentuotai  pristatyti socialdemokratų atliktus darbus, planus ateičiai, kviesti aktyviai dalyvauti Seimo rinkimuose.
Nuolatinis bendravimas su žmonėmis – mūsų sėkmės pagrindas. Būtent betarpiškas bendravimas leidžia geriau suvokti rinkėjų lūkesčius, padėti jiems atsakyti į iškylančius klausimus, pagelbėti geriau susivokti situacijoje, atsisakyti stereotipo, jog visos partijos ar visi Seimo nariai vienodi.   
Mūsų laukia neatidėliotini organizaciniai klausimai. Centrinis rinkimų štabas turėtų apsvarstyti, parengti ir Prezidiumo posėdžiui pristatyti rinkimų strategiją. Privalu organizuoti LSDP Seimo 2012 m. rinkimų programos I redakcijos projekto svarstymą, gautus pasiūlymus bei pastabas išanalizuoti bei apibendrinti. Vadovaujantis LSDP kandidatų sąrašo daugiamandatėje rinkimų apygardoje reitingavimo tvarka, reikia apibendrinti, jeigu reikia, pakoreguoti, LSDP miestų bei rajonų skyrių  kandidatų reitingavimo rezultatus.
Aktyvi politinė kova viešoje erdvėje jau vyksta. Ji dar labiau įsiliepsnos po Naujųjų Metų. Šiandien mes turime užėmę neblogas papildomas pozicijas regioninėje bei centrinėje spaudoje. Pakankamai aktyviai  reiškiamės elektroninėje erdvėje (komentarai, blogai, glausti vaizdo reportažai). Šių pozicijų negalime užleisti.
Tiesa, šioje srityje yra dar daug ką nuveikti. Gerai, kad reaguojame, informuojame, komentuojame. Tačiau ar visuomet aplenkiame savo oponentus? Ar mūsų traktuotė, analizė, išvados pakankamai dažnai tampa centrine viešosios erdvės tema? Norėdami sutvirtinti pozicijas viešojoje erdvėje į aktualijas reaguoti turime kuo operatyviau, mūsų informacija privalo būti maksimaliai kokybiška ir patikima. Mes turime būti ne tik skaitomi, bet matomi, girdimi, o svarbiausia – išgirsti ir suprantami. Mes turime ne bėgti paskui įvykius, o stengtis veikti proaktyviai, numatyti galimas situacijas, joms deramai pasiruošti.
Čia svarbus vaidmuo tenka LSDP informaciniam centrui. Turėtume aktyviau panaudoti mūsų potencialą, kvalifikuotus ir kompetentingus konsultantus, ekspertus, Seimo narius.
Susitikdamas su žmonėmis nuolat pastebiu vieną dalyką. Žmonės yra praradę pasitikėjimą politika ir politikais. Jie jau nebesitiki būti išgirsti ir išklausyti. Kuo dažniausiai yra kaltinami valdantieji, A. Kubiliaus Vyriausybė? Arogancija, nebendravimu, kitų nuomonių ignoravimu, nesitarimu su žmonėmis.
Koks turėtų būti mūsų, socialdemokratų, atsakas? Atsakas, kilęs ne viešųjų ryšių specialistų galvose, politikų kabinetuose, o susitinkant ir bendraujant?
Tas atsakas – solidarumas. Mes turime stengtis ne priešinti, o ieškoti supratimo ir sutarimo, ne ignoruoti, o stengtis suprasti. Ne nusigręžti nuo visuomenės, o atsigręžti į žmogų. Taip mūsų šūkis „Svarbiausia žmogus“ įgys naują kvėpavimą, tikrą skambesį.
Didžiausias mūsų laikų deficitas - solidari visuomenė. Apklausos rodo, kad Lietuvoje žmonės jaučiasi itin nelaimingi. Visuomenės susipriešinimas pasiekė apogėjų. Ir todėl jaunimas išvažiuoja iš Lietuvos - ne tik dėl ekonominių priežasčių.
Solidarumas - tai bendradarbiavimas, veikimas išvien siekiant bendrų tikslų. Mūsų pagrindinis tikslas dabar – įveikti krizę, pastatyti mūsų valstybės lokomotyvą ant teisingų bėgių.
Solidarumas – reiškia tikrą laisvę, kada žmonės yra ne pasyvūs vartotojai, o aktyvūs piliečiai, kurie gali kurti visuomenę, pasižyminčią ne vien materialiniu turtu, ir kuriose kiekvieno asmens indėlis yra bendrų pastangų dalis.
Tačiau valdančiųjų politika veda prie to, jog vienas socialinis sluoksnis ar grupė mėgina išsispręsti savo problemas kitų sąskaita. Vyksta pastovus atskirų socialinių grupių supriešinimas, kas veda prie „protestinių balsų“ didėjimo. Mes to negalime leisti. Nes taip būtų pažeistas solidarumo principas. 
Tam reikalinga kompetentinga, profesionali, atsakinga ir solidari valdžia, stiprios valdžios institucijos nuo vietinio, regioninio iki nacionalinio lygmens. Kartu tai saugo visuomenės gerovę, užtikrina bendrą interesą ir skatina teisingumą ir solidarumą visuomenėje. Geras valdymas, teisės viršenybė, atskaitomybė ir skaidrumas – tai stiprių valstybės institucijų ramsčiai. O tam – reikalinga svari dauguma Seime.

Žinoma, solidari visuomenė automatiškai nepadaro laimingu kiekvieno žmogaus. Tačiau socialinis solidarumas yra esminė pilnaverčio, prasmingo gyvenimo visuomenėje sąlyga.
Mūsų vertybėmis pagrįsta visuomenė reiškia naują ekonomiką, kuri ją įkūnija. Vertybėmis paremtas augimas reiškia, kad aplinkos tvarumas, žmogaus orumas ir gerovė yra būtinos sąlygos turto kūrimui. Ši naujoji ekonomika turi puoselėti socialinę pažangą, kuri kelia gyvenimo lygį, aprūpina būstu ir kuria darbo vietas. Viešasis sektorius šioje naujoje ekonomikoje atlieka svarbų vaidmenį. O tai garantuoja orų darbą ir gyvenimą šalies piliečiams, kas yra labai svarbu siekiant užtikrinti žmonėms galimybę tapti savo pačių ateities kūrėjais.

Būtent todėl siūlau, kad LSDP kitus metus paskelbtų solidarumo metais.
Būtent to dabar labiausiai mums visiems stinga. Būtent tai mums visiems labiausiai gali padėti įveikti iškilusias problemas. Ir būtent to dabar labiausiai reikia žmonėms.
Tai mūsų politinio pasirinkimo ir atsakomybės klausimas.

LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius