Algirdas Butkevičius: “Kai savo šalyje žmonės neranda darbo, jokia programa jų nesulaikys”

Rugsėjo 15 dieną, antradienį, Seime buvo atstatydintas Seimo Pirmininkas Tautos Prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas. Jo vietą užėmė Irena Degutienė. Ne tik lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, bet ir užsienį gyvenimo stotele pasirinkę tautiečiai aktyviai domėjosi vykstančiomis politinėmis peripetijomis.

Savo mintimis apie politinę krizę, Seimo Pirmininko A.Valinsko atstatydinimą, ekonominę situaciją Lietuvoje bei emigracijos problemas su “Londono žinių” skaitytojais sutiko pasidalinti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, buvęs kandidatas į Lietuvos respublikos Prezidentus Algirdas Butkevičius.

Ar Seimo Pirmininko atstatydinimą galima vadinti politine krize? Kokios šios krizės apraiškos?

Manau, kad politine krize galima vadinti ne patį atstatydinimo faktą, o visą istoriją iki atstatydinimo. Nuo pat valdančiosios koalicijos susidarymo pradžios socialdemokratai turėjo tvirtą nuomonę, kad Tėvynės Sąjunga-Krikščionys demokratai pasirinko ne tik nepatyrusius, bet ir politinės kultūros stokojančius partnerius. Situacija paaštrėjo, kai į viešumą iškilo galimi buvusio Seimo pirmininko bei kito buvusios Tautos prisikėlimo partijos frakcijos nario ryšiai su nusikalstamo pasaulio šulais. Manau, kad toks skandalas tikrai pagilino politinę krizę. Krizę patyrė ne tik ekonomika, bet ir valstybės valdymas. Iš rankų paleistas valstybės vairas. Tokia situacija padidino šalies žmonių nusivylimą valdžia, nepasitikėjimą Seimu. O tai kelia grėsmę šalies demokratijai.

Kodėl buvo atstatydintas Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas? Kokios pagrindinės atstatydinimo priežastys?
Šis žmogus, socialdemokratų akimis, nuo pat pradžių stokojo  kompetencijos ir patirties, tai tikriausiai ir buvo pagrindinė atstatydinimo priežastis. Antra – ant Seimo pirmininko kritęs šešėlis, bei prarastas pasitikėjimas. Pasitikėjimo jam nebeparodė net patys valdantieji. Manau, kad A.Valinskas, dirbęs šou versle, nesuvokė, jog darbas Seime nėra toks pat kaip televizijoje ir reikalauja tam tikrų taisyklių laikymosi. Deja, šis žmogus taisyklių nepaisė, jo arogancija nežavėjo ne tik Seime dirbančių žurnalistų, bet ir kolegų parlamentarų. Visos minėtos priežastys lėmė, kad atsitiko taip, kaip yra dabar.

Dar prieš balsavimą dėl Seimo Pirmininko atstatydinimą surengtos apklausos rodė, kad Lietuvos gyventojai baiminasi, jog A. Valinsko atstatydinimas iš Seimo pirmininko pareigų tik apsunkins ekonominės krizės įveikimui būtinų sprendimų priėmimą, nes sukels naują įtampą Seime. Gal galite pakomentuoti, ar pagrįstos šios baimės?

Manau, kad baimintis nėra ko. Kur kas blogesnė situacija būtų susidariusi, jei A.Valinskas būtų likęs Seimo pirmininko pareigose. Tokiu atveju nebūtų buvę įmanoma dirbti. Kaip gali ieškoti svarbių sprendimų su žmogumi, kuriuo nepasitiki. Nesutarimai tarp pačių parlamentarų, politiniai žaidimai, paskalos, intrigos – visa tai man nepatinka, nemanau, kad tokie santykiai gali sudaryti gerą mikroklimatą Seime. O jei aplinka nėra tinkama darbui, tai negalime tikėtis, kad bus priimami konstruktyvūs, greiti ir naudingi šalies gyventojams sprendimai.

Kokią įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui turės šis įvykis?

Manau, kad šis įvykis taps pamoka visiems esantiems ir būsimiems politikams, kaip negalima elgtis. Iš kitos pusės šis įvykis turės ir neigiamos įtakos – Lietuvos žmonės prarado pasitikėjimą visa valdžia – nesvarbu, ar tu esi tarp valdančiųjų, ar ne. Turės praeiti nemažai laiko, kol Seimas reabilituosis mūsų šalies gyventojų akyse.

Kaip vertinate Irenos Degutienės išrinkimą Seimo Pirmininke?

Frakcija Seime laikėsi bendros nuomonės, kad Irena Degutienė turi kompetencijos šiam darbui. Nors ši kandidatė yra tinkamiausia iš visų konservatorių-krikščionių demokratų galimų kandidatų, tačiau mes, kaip opozicinė frakcija, negalėjome pritarti šiai kandidatūrai. Pabrėžiu, mes nebuvome prieš ponią Ireną Degutienę, kaip asmenį, mes esame prieš valdžios koncentraciją konservatorių-krikščionių demokratų rankose.
„Baltijos tyrimų“ ir „ELTOS“ surengtos apklausos duomenimis 91 procentas lietuvių mano, kad reikalai krypsta į blogąją pusę. Kokios, Jūsų manymu, yra pagrindinės tokio pesimizmo apraiškų priežastys?

Žmonės visiškai praradę pasitikėjimą ir optimizmą. Nors žiniasklaidoje jau pasirodė publikacijų apie pirmąsias ekonomikos stabilizavimosi apraiškas, tačiau realaus pagerėjimo Lietuvos gyventojai nejaučia. Bedarbių armija nemažėja, darbo vietų nesukuriama, įmonės bankrutuoja. Tad nenuostabu, kad tokioje aplinkoje gyvenantys lietuviai mano, jog reikalai vis dar krypsta į blogą.

Jūs nepritariate valdančiųjų pozicijai, kad ekonomika jau pasiekė dugną ir teigiate, jog „realus dugnas dar tik laukia ateinančių metų kovo mėnesį, o pirmuosius ekonomikos atsigavimo požymius bus galima pastebėti 2011 metais“. Kuo pagrįsta ši Jūsų nuomonė?

Be abejonės, dugnas dar nepasiektas. Pati Finansų ministerija kitąmet prognozuoja ekonomikos kritimą. Ekonomikos kritimo tempai Lietuvoje yra didžiausi Europoje. Net Finansų ekspertai neprognozuoja nedarbo sumažėjimo ir atsigavimo. Viena po kitos toliau bankrutuoja įmonės, ką tik duris užvėrė ICG kompiuterių prekybos tinklas. Ir dar daugelis kitų požymių rodo, kad džiaugtis dar per anksti. Tarp pačių valdančiųjų vieningos nuomonės nėra, Finansų ministrės I.Šimonytės ir Premjero A.Kubiliaus nuomonės skiriasi.
Esu įsitikinęs, jog patekus į sunkmetį, reikia žinoti pagrindines jo priežastis ir, kaip iš to išbristi. Viena iš krizės priežasčių – piniginių resursų trūkumas. Teko kalbėtis su verslininkais, kai kurie jau bando pasiskolinti tiesiogiai iš užsienio komercinių bankų, nes Lietuvoje kredito gauti negali. Vyriausybė 5 milijardus litų pasiskolino vidaus rinkoje už 10-11 proc. palūkanų. Kam bankams rūpintis verslu? Ekonomikos augimo laikotarpiu Skandinavijos bankai daug pinigų eksportuodavo į mūsų šalį, bet jų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną. Sunkmečiu bankai su visuomene nesidalija sunkumais. 2004-ųjų iki 2008-ųjų metų pinigų importas Lietuvoje išaugo beveik tris kartus. BVP per tą laiką padidėjo 28 proc. Esant dideliam pinigų kiekiui, paslaugų ir produktų kainos auga, o vartojimas sumažėjęs. Tad prireiks ne vienerių metų, kad situacija šalyje stabilizuotųsi.

Pastaruoju metu Lietuva baiminasi „antrosios emigracijos bangos“. Daugelis nusivylę padėtimi Lietuvoje vyksta laimės ieškoti į užsienį. Kokios galėtų būti tokios prevencinės programos formos? Ar tokia programa yra vykdoma?

Iki šių metų liepos 1 d. emigracijos klausimais rūpinosi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, tačiau dabar jis panaikintas. Jo teisės ir pareigos išdalintos ministerijoms. Kaip veiks naujai mobilizuotos įvairių žinybų pajėgos, kol kas neaišku.
Bet būtų kvaila tikėtis, kad kokia programa sulaikytų lietuvius nuo geresnio gyvenimo paieškų, kai savo šalyje žmonės neranda jų sugebėjimus atitinkančio darbo, kai turi sukti galvą, kaip sudurti galą su galu. Ši Vyriausybė naujų darbo vietų kūrimu nesirūpina.

Kokius būdus sustabdyti migraciją matote Jūs ir LSDP?

Socialdemokratų nuomone, pirmiausia reikia pasirūpinti žmonėmis, kurių pajamos nedidelės. Kiekvienas turi teisę dirbti ir užsidirbti, tačiau esant ekonominei krizei, darbo trūksta. Norint suvaldyti antrąją emigracijos bangą privalome aprūpinti šalies gyventojus darbu. Reikia kurti naujas darbo vietas, investuojant ES struktūrinių fondų lėšas.

Šiandien, kada neliko realių kliūčių tai pačiai ekonominei emigracijai, nei edukaciniais motyvais paremtai ar skatinamai emigracijai, ar manote, kad lietuvių skaičius didės?
Šis klausimas labiausiai mus ir neramina. Kai socialdemokratai buvo valdžioje, motinoms buvo pažadėtos didesnės socialinės išmokos, vaikams buvo mokami vaiko pinigai, demografinė padėtis šalyje gerėjo. Taip gyvenome neilgai. Į valdžią atėjus konservatoriams, sugriuvo tai, ką statėme ne vienerius metus. Atsisakyta vaiko pinigų, nebemaitinami pradinukai, motinos piktinasi, jog buvo apgautos ir nuviltos dėl socialinių išmokų. Niekas neskatina šeimų auginti vaikus. Padidėjus emigrantų skaičiui, Lietuvių pradės mažėti. Tačiau to labai nesinori. Valdantieji privalo padėti žmonėms išgyventi čia, tuomet nereikės laimės ieškoti svetur.

“Londono žinios” Nr. 37(220)