GEDULO IR VILTIES DIENA

Mielos bičiulės,mieli bičiuliai, artinasi birželio 14 diena, GEDULO IR VILTIES DIENA, kai prieš 68 metus iš Lietuvos buvo ištremta tūkstančiai niekuo  nekaltų žmonių, tarp jų buvo ir  Lietuvos socialdemokratų bei jų šeimos narių. Todėl labai kviečiu kuo gausiau dalyvauti šios dienos paminėjimo renginiuose visoje Lietuvoje. Nepalikim šios dienos minėjimų vien dešiniesiems.

Pagerbkime savo praeitį ir mūsų partijos bičiulius.

Pagarbiai,
LSDP pirmininko pavaduotojas   JUOZAS OLEKAS
 
GEDULO IR VILTIES DIENA
(Birželio 14-oji)

Ankstyvą 1941-jų metų birželio 14 d. rytą, dar naktį, Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų žmonės buvo pažadinti iš miego rusiškais kariškių šūksniais – keltis, per valandą kitą susikrauti ribotą kiekį daiktų, kinkyti arklius arba sėsti į mašinas, ir visiems - su vaikais bei senoliais važiuoti.....Kur ? Pradžioje iki geležinkelio stočių, o iš ten – gyvuliniuose užkaltuose vagonuose - į Sibirą. Taip birželio 14 – 18 dienomis į Sibiro platybes kariška prievarta, pagal Maskvos direktyvas, buvo  ištremta apie 20 000 Lietuvos piliečių. Toks, iš Rytų atėjusios kariškos „liaudies pagalbos“ elgesys šokiravo ne tik paprastus žmones, bet ir komunizmo idėjoms simpatizuojančius, net Lietuvos komunistus. Bet visi jie buvo bejėgiai ką nors paveikt ar pakeist. Visiems tai buvo nelaukta.

Kai ešelonai prigrūsti lietuvių, latvių ir estų važiavo per Uralo kalnus – birželio 22 d. anksti rytą kitas Lietuvos „laisvintojas“ – hitlerinės Vokietijos vermachtas - jau žygiavo Lietuvos laukais vydamas pirmuosius mūsų „laisvintojus“. Taip tuo metu į Sibiro platybes, link amžino pašalo krašto - Lenos upės deltos,  Laptevų jūros, tame pačiame žmonių prigrūstame vagone su vaikais keliavo ne tik mūsų bičiulio - Vytenio Andriukaičio tėvai ir broliai, bet ir socialdemokrato Mečiaus Markausko bei kitų, net ir komunistiškai mąstančių lietuvių šeimos.

Lietuvos valstybingumo praradimas ir daugybės Lietuvos žmonių likimas buvo nuspręstas dar 1939 metų rugpjūčio 23 d.  Vokietijai ir Sovietų Sąjungai  pasirašius nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą. Remiantis slaptaisiais protokolais šios dvi valstybės pasidalino Europą. Lietuva ilgiems dešimtmečiams pateko Sovietų Sąjungos įtakos sferon. Šio susitarimo pasekmių  ilgai  laukti neteko. 1940 m. birželio 15 d. SSRS kariuomenė to meto Lietuvos vyriausybės sutartimi, Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pasirašyta sutartimi, iš tikro „okupavo“ Lietuvą. Per keletą mėnesių buvo likviduotos šalies valstybingumą simbolizuojančios institucijos, sugriautas savarankiškas valstybės ūkis,  pravesta nacionalizacija, panaikintas litas - įvestas rublis. Lietuva buvo inkorporuota į SSRS kaip Sąjunginė Respublika.

Lietuvos žmonės su nerimu  žiūrėjo į šiuos pertvarkymus. Tačiau   tai buvo tik pradžia. Ateityje jų laukė dar žiauresni išgyvenimai. Stalinizmas tuo ir baisus, jog visur ir visada buvo ieškoma priešų. Lietuvoje pradėjo veikti SSRS  represinės žinybos: NKVD (vidaus reikalų  liaudies komisariato)  ir NKGB (saugumo liaudies  komisariato) padaliniai. Jie veikė remiantis iš  Maskvos gauta specialia direktyva Nr.00122, apie antitarybinių elementų  likvidavimą Pabaltijo Respublikose. Tie „antitarybiniai elementai“ buvo – mokytojai, inžinieriai, gydytojai, turtingesni ūkininkai - daugelio iš mūsų seneliai, tėvai, seserys ir broliai.
Vežimai į Sibirą tęsėsi ir pokariu, beveik kasmet. Ypatingai gausūs pasikartojo pradedant kolektyvizaciją - 1948-49 metais. Paskutinieji – 1951-53 m.m.  Iš viso 1941-1952 metais iš Lietuvos  buvo ištremta  apie 140000 žmonių. Kas ketvirtam lietuviui nebuvo lemta sugrįžti namo.

Trėmimų genocido tikslas buvo akivaizdus:

1.Pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį tautinę savimonę.
2.Žmones, dalyvavusius Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrime. Pirmiausia tai lietė kariškius, inteligentiją, valstybinių įstaigų tarnautojus,  žymius politinius veikėjus.
3.Aprūpinti atokius Sibiro regionus nemokama darbo jėga, tuo pagrindu įsisavinti neapgyvendintas teritorijas, sukurti reikalingą infrastruktūrą.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelių tiesėjų, akmenskaldžių ir kt. darbus. Ekstremaliomis Sibiro sąlygomis, nežmonišku elgesiu su deportuotais žmonėmis, pakirto daugelio jų sveikatą. Kitaip ir būti negalėjo, nes tuščioje vietoje teko statyti elementarius barakus gyvenimui. Sunku įsivaizduoti kokiomis sąlygomis lietuviai gyveno Lenos žiotyse arba prie Laptevų jūros. Tautos sąmonėje visi šie išmėginimai liks amžiams.

Tačiau birželio 14 d. kartu yra ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Viltis  išsigelbėti, išgyventi, iškęsti viską ir sugrįžti. Sugrįžti namo pas draugus ir artimuosius. Viltis visada palaikė tremtinius, sunkiausiais gyvenimo momentais, suteikė jėgų. Ir jie sugrįžo. Gyvi arba artimųjų atmintyje.  Parsiveždami viltį, kad daugiau tai nepasikartos.

Bičiuliai – šiemet mes paminėsime 68 tautos genocido metines. Būkime verti tų, kurie ištvėrė ir nepalūžo. Tinkamai pagerbkime Jų atminimą.

Dobilas Kirvelis ir Ričardas Keliuotis